Spauda apie mus
Vilniuje gyvenantis Simonas Rėksnys buvo ypatingas vaikas, nes skaityti ir rašyti pradėjo vos dvejų. O būdamas ketverių jau mokėjo visų pasaulio šalių sostines. Tad nieko keisto, kad iš pirmos klasės buvo pasiūlyta peršokti tiesiai į ketvirtą: nutarė, kad žemesnėse jam nebus ką veikti. Dabar 35 metų Simonas dirba teisininku, moka mažiausiai aštuonias užsienio kalbas, o telefono numerius renka iš atminties.
- Simonai, iš kur jūsų tokie neeiliniai sugebėjimai?
- Toks paveldėjimas, sakyčiau. Tėvukas fizikas, apsigynęs disertaciją, yra iš labai išsilavinusios Čibirų giminės. Povilas Čibiras buvo profesorius, ilgalaikis VU infekcinių ligų katedros vedėjas, taip pat Infekcinės ligoninės vyr.gydytojas ir pirmojo lietuviško infekcinių ligų vadovėlio autorius. O mama, būdama nėščia, valgė labai daug žuvies. Ir dabar skaičiau apie naujausius mokslo tyrimus, sužinojau, kad žuvyse esantis fosforas labai gerai veikia vaisiaus smegenų vystymąsi. Tai tokie būtų paveldėjimo faktoriai.
- Kada supratote, kad savo gebėjimais išsiskiriate iš bendraamžių?
- Galbūt tada, kai septynerių metų nuėjau į pirmą klasę ir mokyklos vadovai man pasiūlė eiti tiesiai į ketvirtą, jeigu išlaikysiu penkių egzaminų sesiją. Tada dar buvo penkiabalė sistema, reikėjo išlaikyti ne mažiau kaip ketvertui visus egzaminus. Ir man pavyko. Atsimenu, ir diktantą rašiau, tikrino ir matematikos, gamtos pažinimo žinias. Iš karto buvau perkeltas į ketvirtą klasę.
- Tikriausiai niekad nebuvote paliktas antriems metams?
- Ne, nebuvau. (Juokiasi.) Mokslus baigiau dešimtukais. Iš pradžių mokiausi Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijoje, nuo aštuntos klasės - Gabijos gimnazijoje Pašilaičiuose. Aš būdavau metais dvejais jaunesnis už bendraklasius. Paskui šešiolikos įstojau į Teisės fakultetą Vilniaus universitete. Iš 630 stojančiųjų buvau antras pagal balus. Kai sėkmingai baigiau Teisės fakultetą, iškilo dilema, ką pasirinkti: ar mokslinį, ar praktinį kelią. Man labai gerai sekėsi mokslai, teoriniai dalykai, bet vis dėlto pasirinkau praktiką. Dirbau praktinį juridinį darbą, neužmiršdamas ir teorijos: 2003 metais išleidau „Darbo teisės“ knygą. Buvau atsakingasis redaktorius. Dabar reikėtų jau naujo leidinio, nes per tą laiką daug kas pasikeitė.
- Kodėl pasirinkote būtent teisę, o ne mediciną, kaip žinomas jūsų giminaitis? Ar giminėje būta teisininkų?
- Teisininkų buvo ir yra. Giminėje yra du Rėksniai: vienas advokatas Juozas Rėksnys, o kitas - Vilniaus miesto vyr.prokuroro pavaduotojas Julius Rėksnys. Medicinos nesirinkau, nes nenorėjau ilgai mokytis.
- Bet teisininko darbas jums patinka?
- Žinoma, teisininko darbas man patinka, nors jis susijęs su labai dideliais pinigais ir su didesniu stresu, bet aš neįsivaizduoju savęs kitos profesijos atstovu. Kol buvau advokato padėjėjas nuo 2007 iki 2010 metų, turėdavau būti universalus. Pagal dabartinę koncepciją advokato padėjėjas turi išmanyti visas teisės šakas. Tiek tarptautinę, tiek nacionalinę teisę. O paskui nuo 2010 metų pradėjau specializuotis tarptautinės privatinės teisės srityje - tai teisės šaka, apimanti visuomeninius santykius su užsienio elementu, kai šalys priklauso skirtingoms valstybėms. Mano klientai - užsienio firmos, kurios turi interesų Lietuvoje. Ir Lietuvos įmonės, kurios turi interesų užsienyje.
- Šiuo atveju labai praverčia tai, kad mokate nemažai užsienio kalbų, netgi vertėjaujate. Kokiomis kalbomis lengvai bendraujate?
- Lietuvių, rusų, anglų, lenkų, vokiečių, italų, prancūzų, norvegų, danų... Kalbų mokymasis - mano hobis, suderintas su darbu. Pavyzdžiui, studijų metais aš esu lydėjęs turistų grupes ir vedęs ekskursijas italakalbiams. Be abejo, tai labai padėjo tobulinti kalbą. Vieną kartą buvo toks užsakymas: dvi savaites su viena kliente ir vairuotoju važiuoti nuo Vilniaus iki Talino ir nuolat mašinoje bendrauti. Kalba susidomiu, kai yra atitinkamos srities klientų - nori nenori turi išmokti kalbą. Bet vis tiek reikia toje šalyje pabuvoti, kad žinias užfiksuotum atmintyje.
- Dabar kaip teisininkas atstovaujate vienai Japonijos kompanijai. Turbūt jau neblogai mokate ir japoniškai?
- Japonų dar mokausi. Ten du tūkstančiai hieroglifų ir akis besimokant galima pagadinti. Užtat labai daug japonų vaikšto su akiniais. (Šypsosi.) Tų hieroglifų šifravimas jiems gal įprastas, bet mums tai visiškai ne.
- Dažnas atvejis, kad žmonės baigia teisės studijas, tačiau nežino, ką toliau veikti su ką tik iškeptu diplomu...
- Iš tikrųjų yra problema, kad labai daug teisininkų rengiama, bet mažai, sakyčiau, kvalifikuotų teisininkų. Pavyzdžiui, teisėjų trūksta, teismai apsivertę bylomis. Teko matyti, kad eilės driekiasi į teismus. Ir dar yra mitas, kad visi teisininkai - milijonieriai ir kad juos reikia dar labiau apmokestinti, nes ir taip labai daug uždirba. Iš tikrųjų taip nėra, nes rinka labai dinamiška ir labai padalyta: jeigu būsi per brangus, į tave niekas nesikreips, nes iš karto atsiras dešimt paslaugas siūlančių pigiau.
- Bet tikriausiai ir neskurstate?
- Be abejo, išgyvenu ir dar išlaikau savo tėvus, kurie gauna nedideles pensijas. Gyvendamas su tėvais S.Konarskio gatvėje, aplinkui matau daug skurdo. Pavyzdžiui, mūsų kieme stovi konteineriai, tai nebūna dienos, kad po juos kažkas nesiraustų. Beveik visada kažką matau ir man būna labai gaila.
- Ar svarstėte galimybę iškelti koją iš Lietuvos?
- Kol kas neturiu planų išvykti, užsienyje visos nišos jau užimtos ir, norint kažko pasiekti, reikėtų pradėti nuo nulio. Ir problema ta, kad teisės mokslai yra daugiau vietiniai: sakykime, yra lietuviška teisė, yra lenkiška, vokiška teisė, anglosaksų teisė skiriasi iš esmės...
- Girdėjau, kad vienas iš jūsų klientų yra net šeichas...
- Dėl tų šeichų tai dar nesibaigęs reikalas. Vien dėl to, kad žmonės yra iš Pakistano, jiems buvo atsisakyta, diskriminaciniu pagrindu, duoti vizą. Rimtas verslininkas ketino užsiimti teisėta veikla - vykdyti verslą Lietuvoje. Būtų čia sukūręs apie 20 darbo vietų. Va tokia situacija.
- Tiesa, kad dirbate be užrašų knygutės?
- Taip. Bet galiu pasakyti, kad dabar atmintis ne tokia, kokia buvo dvidešimtmečio. Atsimenu, buvo romėnų teisės egzaminas. Trys storiausi tomai po aštuonis šimtus lapų. Ir aš išpyškinau viską dėstytojui atmintinai, kaip iš vadovėlio - gavau dešimt ir laimingas išėjau.
- Ar turite bent vieną neigiamą savybę?
- Turiu. Galbūt per lengvai pasiduodu kitų įtakai. Ir man tas kainavo daug - kaip ir tas melagingas apkaltinimas 2003 m. Kauno FNTT, tuo metu labai korumpuota, labai neprofesionali, kaltino mane vienos įmonės lėšų pasisavinimu, daugiau nei trejus metus bylinėjomės, nuo 2003 metų rugpjūčio 12 d. iki 2006 metų rugsėjo 26 d. Tai buvo labai sunkus ir labai varginantis procesas. Mano klaida - bendravimas su netinkamais žmonėmis, kurie buvo godūs ir negarbingi. Kai viskas pradėjo aiškėti, byla Kauno prokuratūros jau buvo perduota į teismą. Ten pradėjo aiškėti, kad visai kiti žmonės padarė tą nusikaltimą. Tada įsikišo Generalinė prokuratūra ir sudėjo visus taškus jau taip, kaip reikia.
- Galima tik įsivaizduoti, kiek nervų jums kainavo tie treji metai bylinėjimosi...
- Ir niekas jų Lietuvoje, deja, nekompensuos. Aš pažįstu vieną advokatą, kuris bylinėjosi dėl tyrimų neteisėtai padarytos jam žalos - tiek moralinės, tiek tiesioginės. Ir prisiteisė šimtą, du šimtus litų, va tokias sumas. Tai aš, aišku, nutariau iš viso pamiršti, nesikreipti ir neeskaluoti pykčio.
- Panašu, kad jūsiškė pavardė visai neatitinka charakterio tipo?
- Tikra tiesa, man nebūdinga pykti, kelti balso, esu daugiau ramaus būdo. Jeigu būčiau piktas, būčiau padavęs valstybę į teismą dėl to tyrimo su milijoniniu ieškiniu. Bet kažką reikia daryti, pavyzdžiui, anglosaksų teisė garsėja milijoninėmis kompensacijomis. O pas mus niekas tos žalos neatlygina, nors prokurorai tampo, tyrėjai tampo metų metus, paskui pasako: atsiprašome, mes jus tampėme be reikalo, tyrimą nutraukiame.
- Žmonės labai dažnai skundžiasi prasta Lietuvos teisine sistema, esą ją reikėtų keisti iš pagrindų. O ką manote jūs?
- Aš manau, kad daugiau naujos kartos turėtų ateiti į Lietuvos teisinę sistemą, su nauju požiūriu. Jau kai kurie mano bendrakursiai, pavyzdžiui, yra teisėjai. Manau, laikui bėgant susitvarkys visos bėdos.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“